Buvusi „Kenzo“ kūrybos direktorė Antonia Marras tikrai atvedė mus į savo pasaulį 2014 m. Pavasarį.
Žodis įnoringas vos pradeda apibūdinti sceną. Pirmiausia prie įėjimo, krūmų apsuptyje, buvo grimo ir kostiumų dėvėti žmonės, kurie grojo styginiais instrumentais. Jie atrodė taip, lyg juos būtų galima nuskinti iš an Vidurvasario nakties sapnas mesti, kai buvo ieškoma kažkur tarp žmogaus ir gyvūno.
Padavėjos su senamadiškomis tarnaitės uniformomis judėjo intymioje vietoje, nešdamos gėrimus ir gražiausius mano matytus sausainius.
Mums atrodė, kad patekome į kažkokią alternatyvią pasakų visatą (bet kas žiūri Tikras kraujas nebėra?), o modeliai puikiai dera, kai audė erdvę gamtos įkvėpta išvaizda su vainikais aplink plaukus.
Sodo peizažai dengė koketiškas, romantiškas šilko sukneles. Ypač pribloškė nelanksti daugiapakopė suknelė, kaip ir deranti ilga suknelė bei paltas su nuostabiu dangumi ir upės kraštovaizdžiu. Tas pats spaudinys taip pat atrodė šauniai ant labiau berniukiškų, lanksčių apykaklių marškinių ir prie jų priderinto sijono. Vėliau sekė kelios subtilesnės, bet vienodai dailios ledinės mėlynos nėrinių suknelės, po to sekė drąsesnė išvaizda su daugybe gėlių ir lapų siuvinėjimai ir aplikacijos, taip pat rankomis nupiešti atspaudai, kurie mums nebuvo labai sužavėti, nors ir puikiai dera prie parodos fonas.
Keletas tų išvaizdų atrodė šiek tiek per daug užsiėmę ir sumanūs-vienoje palaidinėje, deja, buvo net moteriška veidas ant jo („Prada“ tai padarė geriau), tačiau Marras sumaišė keletą viršutinių drabužių dalių, kurios buvo neginčijamos puikus. Tas aptakus rožinis lakuotos odos ilgis iki kelių? Reikia.
Ši laida daugeliu atžvilgių priminė mūsų pačių vėjo būtybes. Jie abu domisi mitologija ir mėgsta pasakoti istoriją savo kolekcijomis. Tačiau Marrasas turi tą būdingą itališką romantiškąją pusę ir dramos įžiebimą, kurio negalime nemėgti.
Nuotraukos: IMAXtree